Manifestas
Kas esame, kuo vadovaujamės ir ką kviečiame kartu atrasti
Laisvo vėjo valia
Užėjo tokie laikai, kai ima rodytis, jog pasaulis stovi ant bedugnės krašto. Tetrūksta, regis, tiek nedaug, kad išeitume iš proto… ar tiesiog nebebūtume: karas po karo, po dar vieno karo, kasdien per ekranus pulsuojami neįsivaizduojamo blogio vaizdai, kurių sustabdyti jaučiamės nepajėgūs, gamtos – gyvojo pasaulio teršimas, nuodijimas ir galabijimas, mikroplastikas ir dar velniaižinkas ore, vandenyse bei jau ir mūsų pačių kūnuose, dirbtinio „intelekto“ įgalinimas savintis žmogaus kūrybos vaisius ir vis labiau kontroliuoti įvairius mūsų gyvenimo aspektus, technologinių, karinių, politinių galių sutelkimas, nežinia dėl ateities…
O juk mes, motinos Žemės vaikai, tiesiog norime gyventi prasmingai ir kurti, o ne griauti, įgyvendinti gražias svajones, o ne murkdytis neapykantos liūnuose.
Bet kodėl gi tuomet jaučiame – kartais reguliariai, kartais intensyviau – kokį tai ilgesį sieloje, nerimą širdyje, nepatogumą kūne? Dėl ko nerimaujame? Dėl savęs, dėl savų, dėl visų gyvų būtybių. O ilgimės ko? Daugiau tikrumo aplinkui. Žinome, jog jo yra, tad ieškome, randame ir dalijamės su jumis.
Skaitmeninių „realybių“ ir socialinių tinklų, kurie iš tiesų nėra tokie jau socialūs, laikais [žr. tyrimus apie tai, kaip paskrolinus telefone ar planšetėje apima dirglumas, ima bliūkšti pasitikėjimas savimi ir atrofuotis smegenys], taigi tokiais apsimetinėjimų laikais jaučiame alkį to, kas tikra. Amžina ir realu.
Vertybės ir principai
Pagarba žmogui ir jo orumui.
Laisvas ir nepriklausomas žodis, nepavaldus jokiai politinei partijai ar jėgai, religinei, valstybinei ar panašiai institucijai.
Gamtą suvokiame ne kaip atskirą vienetą, kurio svečiais ir/ar vartotojais būname, o kaip Motiną Žemę, kurios nedaloma dalis esame.
Remdamiesi tuo, kad neišvengiami šiame pasaulyje tėra tik gamtos dėsniai, socialinių ar politinių reiškinių analizėje visuomet ieškome priežastinio ryšio ir cui bono.
Linijinio, neva vis aukštyn ir vis geryn vedančio progreso mitą bei besaikio ekonominio augimo godumą keičiame suvokimu, kad tikroji gausa – tik organiška: tai, kas užauga žemėje, ir tai, kas užgimsta mumyse.
Esame įsitikinę, kad civilizacijos ašis yra empatija, tuo tarpu patologinis, sisteminis jos stygius – tai sutrikimas, skaldantis tiek bendruomenes, tiek ir individus. Todėl tikslas yra atstatyti harmoniją tiek viduje, tiek aplinkui.
Civilizacijos, kultūros ir filosofijos nelaikome išskirtine vadinamųjų Vakarų prerogatyva. Atsisakome intelektualinės arogancijos, lengva ranka nurašančios tūkstantmečius kauptą žmonijos patirtį ir dvasingumą. Gręžiamės ir į kitas kultūras ne neigdami savąsias, o kaip tik siekdami jomis prasiturtinti.
Turint omenyje tai, kad šiaip jau beribį žmogaus potencialą įgalina arba blokuoja aplinkos faktoriai („tarp vilkų augęs, pats staugia kaip vilkas…“), kuriuos, priešingai nei prigimtį, pakeisti galima, renkamės atsakomybę perkelti būtent aplinkos veiksniams ir tokiu būdu atverti erdves aktyviai dalyvauti mūsų bendro pasaulio kūrime.
Išsilavinimo netapatiname su gyvenimiška išmintimi, oficialių titulų automatiškai nestatome išminties hierarchijos viršūnėse. Laikomės nuostatos, jog institucinis išsilavinimas dažnai veikia tik kaip blokas ar filtras, o kritinio mąstymo potencialą turi visi, jam vystytis reikalingos tik palankios sąlygos.
Žmogus yra gamtos dalis, veikianti savo – gamtos – tempu, kurio jokios technologijos paspartinti ar perprogramuoti negali. Atmetame modernybės greičio iliuziją ir siekiame grįžti prie žmogų natūraliai labiau atitinkančių pasakojimo formų – gyvo pasakojimo, autentiškos minties ir nesuvaidinto vaizdo.
Kur tiesia kompaso rodyklė
Pasakojame istorijas, kuriose svarbiausias yra žmogus ir žmogiškumas.
Kuriame tai, kas mums atspindi šių laikų esmę, ir imamės temų, kurios rūpi ne tik mums, bet ir yra dar nepapasakotos arba pasakojamos tik paviršutiniškai, ne iš esmės.
Pasakoti iš esmės – tai prisikasti iki struktūrinių reiškinio priežasčių, apimant ir platesnį jo istorinį, ekonominį, psicho-socialinį kontekstą.
Pasakoti iš esmės – tai suprasti, kaip ir kodėl švytuoklė perdėm nusvirusi vienon pusėn, ir padėti ją mūsų akyse atstatyti teisingumo link.
Pasakoti iš esmės iš širdies – tai dalytis įžvalgomis, kurios aplanko it Dievo dovana. Kurių klausytumeis vakare prie laužo išplėstom akim kaip dalelės to beribio pasaulio gyvenimo, kuriame visi kartu esame, ir kurios suvirpintų kažką tavy taip, kad čia ir dabar nuspręstumei, jog ryt iš pat ryto pasakysi kažkam, kad myli, ir nemeluosi, pasodinsi medį, padėsi vargstančiam, pamaitinsi alkstantį.
Užribius apibrėžiame kaip bendrojo socialinio regėjimo lauko akluosius taškus. Juos, žinia, labiausiai formuoja žiniasklaida, nurodinėjanti, ką mums matyti ir ko ne. Užribių šiuolaikiniame pasaulyje yra begalė, ir jie visi turi bendrą vardiklį – atskirtį: socialinę, psichologinę, emocinę, politinę, dvasinę.
Laikomės nuostatos, jog užribis pats iš savęs yra nieko blogo, jei pasirinktas sąmoningai; kitu atveju jis atima iš žmogaus galią būti savimi ir pilnai įgyvendinti savo potencialą šioje Žemėje.
Tikrovę pateikiame tokią, kokią matome ir suprantame; istorijų pasakojimui pasitelkiame subjektyvias menines priemones. Tiesos nebandome dangstyti apsimestiniu objektyvumu, kuris, tiesą sakant, apskritai yra neįmanomas.
Technologijas laikome iš principo neutraliomis, tačiau suvokiame, kad jos įgauna krūvį tos sistemos ir tų interesų, kurių galioje yra. Tuo pačiu nesivadovaujame pagirių logika („nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“) ir technologijų nelaikome savaiminiu gėriu, o technologinių sprendimų – panacėja.
Ateičiai, kokios trokštame, mirguliuojant toliuose it miražui, kuris bet kurią akimirką gali imti ir išnykti, kviečiame gręžtis į save, į savo artimą ir taip pat į „kitą“: išmanyti plačiai, bet veikti čia pat aplinkui.
Pašlijęs mūsų santykis ne tik su gamta, bet ir vieni su kitais atstatytas gali būti tik basomis kartu pamiškėje braidant po ryto rasą (kalbant poetiškai). Kitais žodžiais tariant – paprastai, natūraliai, iš širdies, bet su atjauta ir sveiku humoru, tarsi šiandien ir vėl būtų geriausia diena mūsų gyvenime.
Būtent tam ir pasitelkiame istornešiškas istorijas: kad prisimintume, kas esame ir iš kur atėjome, ir vieni kitus įkvėptume gyventi tikrai.
„Ne kartą galvojau, kad nebegrįšiu, bet knygos ėjo pirma manęs.“
— Motiejus Baltūsis, knygnešys iš Gerulių kaimo Griškabūdžio valsčiuje, Suvalkijoje
O ką pasakytų knygnešys?
Pavadinimą, žinoma, pasirinkome neatsitiktinai. Atsitiktinumų šiame pasaulyje apskritai nebūna. Neatėjome iš niekur, ne į niekur ir einame. Svarbu, kad pats kelias būtų įdomus, prasmingas ir gėriui pašvęstas.
Istornešiai: sudurtinis žodis (mūsų pačių sudurtas). Akivaizdu, rimuojasi su knygnešiais. Jei nebūtų buvę jų, kū te žin, galbūt šiandien nei mes lietuviškai rašytume, nei jūs skaitytumėt.
Trumpai prisiminkime, kas gi jie tokie.
1864 m. Rusijos imperijos carui paliepus, niekam nepanorėjus, buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Tarsi Dievo šiam kraštui duotas, dievų palaimintas žodis būtų nusikaltimas.
Tad mūsų protėviams, kartų kartas kentusiems baudžiavos jungą, po abiejų sukilimų teko dar vienas milžiniškas išbandymas: neleisti savęs sunaikinti ne tik fiziškai, bet ir – svarbiausia – iš vidaus.
Tuo metu, kai drąsūs žmonės „nelegaliai“ maišuose ėmė gabenti ir slapčia platinti lietuvišką spaudą, skaityti ir rašyti mūsų krašte mokėjo maždaug trečdalis suaugusiųjų. Tie drąsūs žmonės daugiausia, beveik 90 proc., buvo valstiečiai, ir dar iš pačių skurdžiausiai gyvenančiųjų – bežemiai ir mažažemiai.
Imperijos požiūriu, šie savo sąžine besivadovaujantys žmonės buvo rimti politiniai nusikaltėliai. Už lietuviškos spaudos platinimą juos kalino, trėmė ir apiplėšinėjo – apdėdavo baudomis. O jie vis tiek ėjo, nešė, dalijo, skaitė, suprato, išlaikė, mums perdavė. Prasmingai gyveno.
Žodis kitoks, nei laisvas, egzistuoti negali.