Namai Sacharoje

„Nepaliaujamai lyja. Vien vakar, liepos dvidešimtkažkelintąją, iškrito vidutinė viso mėnesio kritulių norma. Lis ir ryt, ir poryt. Lyja visą vasarą. Tuo pat metu ten, Sacharos kampelyje Alžyre, kur gyvybei išbūti sąlygos yra itin sunkios, naktį temperatūra siekia keturiasdešimt laipsnių Celsijaus, o dieną termometras pakyla ir iki šešiasdešimties.

Atrodo, kad šios dvi realybės neturi ničnieko bendra.

Tačiau iš tiesų mus jungia ne tik vis stiprėjanti klimato krizė, bet ir okupacijos, tremties bei kolonializmo realybės.

Sacharoje jaučiausi lyg nukeliavęs į, deja, nebetolimą ateitį – tarsi fotografuočiau post-apokaliptinę realybę, ne kartą matytą holivudiniuose filmuose. Aplink tvyrojo Marso paviršių primenantis gamtovaizdis – tik dvidešimt procentų Sacharos sudaro mūsų įsivaizduojamos romantiškos smėlio kopos, – nusėtas metalo laužu ir plastiko šiukšlėmis. Oras toks sausas ir prisotintas dulkių, kad, atrodo, nėra ko įkvėpti, o saulė net ir sausio mėnesį tokia intensyvi, kad dienos metu išdegina spalvas ir tik trumpam vakare viską nudažo sodria oranžine pašvaiste.

Čia darniai veikia ir senosios technologijos – asiliukas su vežimu, ir naujausios – kiekvienas jaunas sacharavis savo dienas fiksuoja instagramo storiuose. Svarbu tik viena – ne tik išgyventi, bet ir gyventi.

O gyventi čia trukdo penki dešimtmečiai tremties ir pašonėje teberusenantis karas. Vakarų Sachara – paskutinė Afrikos kolonija, kurios šeimas skiria 2720 km ilgio Maroko pastatyta okupacinė siena. Vieni glaudžiasi čia, penkiose tremtinių stovyklose Alžyro teritorijoje, kiti patiria kasdienį pažeminimą po kolonisto padu okupuotoje savo šalies dalyje. Nuo 1991 metų šie žmonės laukia Jungtinių Tautų jiems pažadėto referendumo, bet matydami tarptautinės teisės neveiksnumą Palestinoje vis labiau praranda viltį. Kartų realybės skonį belieka saldinti tradicine arbata, neišmatuojama meile vaikams ir, atrodo, mums jau nebesuvokiamu bendruomeniškumu.

Fotografuodamas stovyklų gyvenimą visuomet buvau lydimas būrio vaikų. Jie čia visur. Jie čia – brangiausias turtas. Po mėnesio, praleisto Sacharoje, parskridęs į Lietuvą jaučiausi patekęs į kitokią dykumą – liberalaus individualizmo. Pas mus beveik nematyt kiemuose žaidžiančių vaikų, o artimi giminės ryšiai ir bendruomeniškumas mūsuose tampa vis tolimesni – apie juos išgirstame tik iš senolių pasakojimų. Gimus vaikui ar mirus artimajam, sacharaviai ištisas keturiasdešimt dienų nė minutei nepaliekami vieni – jiems padeda, juos palaiko visa bendruomenė.

Girdėjau, kad ir pas mus dar visai neseniai taip nutikdavo.“

— fotomenininkas Andrius Mažeika