Naujienos
7 lapkričio, 2025
Paroda Panevėžyje – atidaryta
Tamsų rudens vakarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidarėme…
3 lapkričio, 2025
Namai Sacharoje keliauja į Panevėžį
Fotografijų paroda „Namai Sacharoje“ iš Utenos keliauja į Panevėžį. Parodos atidarymas ir susitikimas su…
29 rugsėjo, 2025
Namai Sacharoje keliauja į Uteną
Fotografijų paroda „Namai Sacharoje“ keliauja į Uteną. Parodos atidarymas ir susitikimas su parodos autoriumi…
23 rugsėjo, 2025
Parodos uždarymo renginys Merkinėje
Kviečiame į fotografijų parodos „Namai Sacharoje“ uždarymo renginį ir susitikimą su autoriumi Andriumi…
30 liepos, 2025
Namai Sacharoje festivalyje Aritmija
Fotografijų paroda „Namai Sacharoje“ atrinkta dalyvauti menų festivalyje Aritmija Merkinėje.
21 balandžio, 2025
Susitikime pasibūti su istorijomis iš dykumos
Fotomenininkas Andrius Mažeika šiemet visą sausio mėnesį gyveno Vakarų Sacharos tremtinių stovyklose Alžyre.…
Projektas
Namai Sacharoje
Vakarų Sachara – paskutinė kolonija Afrikoje, kurios gyventojai jau daugiau kaip pusę šimtmečio glaudžiasi tremtinių gyvenvietėse kaimyniniame Alžyre, toje pačioje Sacharos dykumoje.
Istornešių vadovas, fotomenininkas Andrius Mažeika šiemet visą sausio mėnesį gyveno vienoje jų.
Klausėsi žmonių pasakojimų.
Dalyvavo jų kasdienybėje.
Klausinėjo apie dykumą.
Pasakojo dykumų žmonėms apie Lietuvą.
Leidyba
Alyvmedžio garsai
Pirmoji Lietuvoje ir Baltijos šalyse šiuolaikinės Palestinos poezijos rinktinė, kurioje surinkta beveik 20-ies autorių – Gazoje bei kitur Palestinoje, diasporoje, išeivijoje ar tremtyje gyvenančių palestiniečių poečių bei poetų – eilės.
Paskaita / pokalbis apie Vakarų Sacharą buvo nuoširdžiai faina(s). Tema labai retai paliečiama mūsų žiniasklaidoje, o ten gyvenančių žmonių skausmas ir nerimas – labai realūs. Asmeninis fotografo ir pasakotojo žvilgsnis padeda geriau suprasti, kas ten vyksta. Labai norėtųsi, kad šias istorijas ir žmonių gyvenimus pamatytų daugiau žmonių.
Labai stiprus ir jautrus pasakojimo būdas. Andrius mums ne tik parodė Vakarų Sacharą – jis leido ją pažinti per žmones, kuriuos sutiko, su kuriais gyveno, kalbėjosi, dalinosi kasdienybe. Jaučiasi beveik antropologo žvilgsnis: nuotraukos tampa ne tik vaizdais, bet istorijomis, turinčiomis vardus, balsus ir kontekstą. Ypač vertinu pagarbą bendruomenėms – be egzotizavimo ar paviršutiniškumo, tik tikras rūpestis ir noras suprasti. Skaitant ir žiūrint jauti, kad tai pasakojama su žmonėmis, o ne apie juos. Labai gražus, kultūriškai jautrus ir prasmingas darbas.






