Apie projektą
2025 m. tarptautinės programos „Connect for Global Change“ rėmuose įgyvendinome projektą „Kultūrinių-pilietinių ryšių tarp Lietuvos ir Vakarų Sacharos kūrimas“.
Pagrindinis projekto tikslas – supažindinti Lietuvos gyventojus, ypač regionų bendruomenes, su Vakarų Sacharos žmonių gyvenimo realybėmis Alžyre esančiose sacharavių pabėgėlių stovyklose. Be to, projektas padeda atrasti sąsajų su Lietuvos išeivijos ir tremties istorija.
Lietuvos visuomenei susiduriant su išaugusiais migracijos iš musulmoniškų šalių srautais, šis projektas taip pat padeda iš arčiau susipažinti su musulmonų religinėse bendruomenėse egzistuojančiais kultūriniais bei skirtumais tarp lyčių ir taip griauti nusistovėjusius klaidingus stereotipus apie musulmonių moterų padėtį šeimoje ir visuomenėje.
Projektas finansuotas Europos Sąjungos ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšomis. Lietuvoje projektą administruoja Vystomojo bendradarbiavimo platforma.
Projekto veiklos
Paroda „Namai Sacharoje“ eksponuojama Molėtų raj. savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Fotomenininko Andriaus Mažeikos paskaita apie projektą ir Vakarų Sacharos realybes Vystomojo bendradarbiavimo platformos nariams metinio susirinkimo metu.
Paroda „Namai Sacharoje“ eksponuojama Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.
Paroda „Namai Sacharoje“ eksponuojama Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje.
Paroda „Namai Sacharoje“ dalyvauja menų festivalyje „Aritmija“ Merkinėje
Fotomenininkas Andrius Mažeika apie projektą ir Vakarų Sacharos pabėgėlių realybes bei istorinį kontekstą pasakoja Annos Lindh fondo Lietuvos tinklo nariams.
Fotomenininkas Andrius Mažeika apie savo patirtis Sacharoje pasakoja dokumentinio filmo „Haiyu“ peržiūros renginyje Vilniaus Dailės akademijoje.
- Projekto renginys „Namai Sacharoje“, susitikimas su viešnia sacharave Najla ir arbatos ceremonija Vilniuje, Sienos grupės MiGryčioje
- Projekto renginys „Namai Sacharoje“, susitikimas su viešnia sacharave Najla ir arbatos ceremonija Kauno menininkų namuose
- Projekto renginys „Namai Sacharoje“, susitikimas su viešnia sacharave Najla ir arbatos ceremonija Molėtų raj. savivaldybės viešojoje bibliotekoje
- Projekto renginys „Namai Sacharoje“, susitikimas su viešnia sacharave Najla ir arbatos ceremonija Anykščių Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre
- Reportažas apie „Namus Sacharoje“ per LRT Klasikos laidoje „Ryto Allegro“
- Aukštaitijos regiono laikraštyje „Anykšta“ publikuojamas didelis straipsnis – reportažas iš „Namai Sacharoje“ renginio
Projekto naujienos
Istorijos iš dykumos sugrįžta į Molėtus
Istorijos iš dykumos sugrįžta į Molėtus. Fotografijų parodos „Namai Sacharoje“ atidarymas ir susitikimas su…
Vakarų Sachara kine
Priespaudos sąlygomis kinas dažnai tampa įrankiu saviraiškai, kultūrinei rezistencijai ir kovai už žmogaus…
Paroda Panevėžyje – atidaryta
Tamsų rudens vakarą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidarėme…
Namai Sacharoje keliauja į Panevėžį
Fotografijų paroda „Namai Sacharoje“ iš Utenos keliauja į Panevėžį. Parodos atidarymas ir susitikimas su…
Namai Sacharoje keliauja į Uteną
Fotografijų paroda „Namai Sacharoje“ keliauja į Uteną. Parodos atidarymas ir susitikimas su parodos autoriumi…
Parodos uždarymo renginys Merkinėje
Kviečiame į fotografijų parodos „Namai Sacharoje“ uždarymo renginį ir susitikimą su autoriumi Andriumi…
Vakarų Sachara – paskutinė kolonija Afrikoje, kurios gyventojai jau daugiau kaip pusę šimtmečio glaudžiasi tremtinių gyvenvietėse kaimyniniame Alžyre, toje pačioje Sacharos dykumoje.
Fotoparodos anotacija
„Nepaliaujamai lyja. Vien vakar, liepos dvidešimtkažkelintąją, iškrito vidutinė viso mėnesio kritulių norma. Lis ir ryt, ir poryt. Lyja visą vasarą. Tuo pat metu ten, Sacharos kampelyje Alžyre, kur gyvybei išbūti sąlygos yra itin sunkios, naktį temperatūra siekia keturiasdešimt laipsnių Celsijaus, o dieną termometras pakyla ir iki šešiasdešimties.
Atrodo, kad šios dvi realybės neturi ničnieko bendra.
Tačiau iš tiesų mus jungia ne tik vis stiprėjanti klimato krizė, bet ir okupacijos, tremties bei kolonializmo realybės.
Sacharoje jaučiausi lyg nukeliavęs į, deja, nebetolimą ateitį – tarsi fotografuočiau post-apokaliptinę realybę, ne kartą matytą holivudiniuose filmuose. Aplink tvyrojo Marso paviršių primenantis gamtovaizdis – tik dvidešimt procentų Sacharos sudaro mūsų įsivaizduojamos romantiškos smėlio kopos, – nusėtas metalo laužu ir plastiko šiukšlėmis. Oras toks sausas ir prisotintas dulkių, kad, atrodo, nėra ko įkvėpti, o saulė net ir sausio mėnesį tokia intensyvi, kad dienos metu išdegina spalvas ir tik trumpam vakare viską nudažo sodria oranžine pašvaiste.
Čia darniai veikia ir senosios technologijos – asiliukas su vežimu, ir naujausios – kiekvienas jaunas sacharavis savo dienas fiksuoja instagramo storiuose. Svarbu tik viena – ne tik išgyventi, bet ir gyventi.
O gyventi čia trukdo penki dešimtmečiai tremties ir pašonėje teberusenantis karas. Vakarų Sachara – paskutinė Afrikos kolonija, kurios šeimas skiria 2720 km ilgio Maroko pastatyta okupacinė siena. Vieni glaudžiasi čia, penkiose tremtinių stovyklose Alžyro teritorijoje, kiti patiria kasdienį pažeminimą po kolonisto padu okupuotoje savo šalies dalyje. Nuo 1991 metų šie žmonės laukia Jungtinių Tautų jiems pažadėto referendumo, bet matydami tarptautinės teisės neveiksnumą Palestinoje vis labiau praranda viltį. Kartų realybės skonį belieka saldinti tradicine arbata, neišmatuojama meile vaikams ir, atrodo, mums jau nebesuvokiamu bendruomeniškumu.
Fotografuodamas stovyklų gyvenimą visuomet buvau lydimas būrio vaikų. Jie čia visur. Jie čia – brangiausias turtas. Po mėnesio, praleisto Sacharoje, parskridęs į Lietuvą jaučiausi patekęs į kitokią dykumą – liberalaus individualizmo. Pas mus beveik nematyt kiemuose žaidžiančių vaikų, o artimi giminės ryšiai ir bendruomeniškumas mūsuose tampa vis tolimesni – apie juos išgirstame tik iš senolių pasakojimų. Gimus vaikui ar mirus artimajam, sacharaviai ištisas keturiasdešimt dienų nė minutei nepaliekami vieni – jiems padeda, juos palaiko visa bendruomenė.
Girdėjau, kad ir pas mus dar visai neseniai taip nutikdavo.“
