Didis gyvenimas

Lengvai, be vargo jis atidaro džipo dureles, pastumia vairuotojo sėdynę truputį atgal, įsėda, ir tada vieną po kito įkelia savo kojų protezus į automobilį. Kramsnodamas misvako – Sacharoje augančio medžio, kurį sacharaviai naudoja dantų higienai – šakelę, atstumia sėdynę atgal į vietą, uždaro dureles, įjungia neutralią pavarą ir užveda variklį. Viską daro kaire ranka – vienintele jam likusia. Tada įstato savo mobilųjį į tam skirtą laikiklį, sujungia jį su automobilio stereo sistema ir paspaudžia „Groti“.

Džipe visu garsu skambant Johno Lee Hookerio dainai „Big Legs Tight Skirt“ (Didelės kojos, aptemptas sijonukas), išvažiuojame iš jo namų kiemo ir leidžiamės į duobėtą, dulkėtą kelią, kokį mes savo vadinamajame „išsivysčiusiame“ pasaulyje pavadintume „kelio nėr“.

Jis vardu Azizas Haidaras. 1979 m. per karą su Maroku ir Mauritanija, kurie skubinosi užgrobti Vakarų Sacharą po to, kai ispanų kolonizatoriai susikrovė lagaminus ir iš ten išsidangino, jis neteko dešinės rankos ir abiejų kojų. Karas, per kurį Polisario frontas (Vakarų Sacharos valdantysis organas ir kariuomenė) išvarė įsibrovėlius iš dalies savo žemių, kurios dabar vadinamos Išlaisvintomis teritorijomis.

Jo brolis mirė kankinio mirtimi kartu su pirmuoju Polisario lyderiu Elwaliu Mustafa Siyedu. Pusbrolis Amunatu Haidaras yra tarptautiniu mastu žinomas Sacharos išlaisvinimo aktyvistas. Abu tėvai Anapilin išėjo Maroko okupuotoje Vakarų Sacharoje, atskirti nuo likusios šeimos pabėgėlių stovyklose.
Po to, kai prieštankinė mina nutraukė jo galūnes, Azizas per 8 mėnesius vėl atsistojo ant kojų – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Norėdamas gyventi ir netapti našta kitiems, jis išmoko tobulai valdyti savo kairę ranką, pasistatė namą ir sukūrė šeimą, išsimitrino tapyti kaire ranka ir ja savarankiškai vairuoti net ir sudėtingomis Sacharos pabėgėlių stovyklų sąlygomis.

Mums grįžus iš minų aukoms skirto bendruomenės centro, kurį jis įkūrė ir kuriam vadovauja, Azizas man aprodė savo namus supantį sodelį. Visas švytėdamas pristatė kiekvieną augalą, kurį švelniai glostė mylinčiomis akimis, ir nuolat pabrėžė, kaip jam svarbu turėti bent kažką žalio šioje mus supančioje dykynėje.

Tremtinių stovyklos sacharaviams nėra namai, tik laikina gyvenamoji vieta. Jų gimtoji žemė, šiuo metu okupuojama Maroko, nėra tokia plika ir sausa kaip šioji, ir karštis tenai nėra toks nepakeliamas, nes ten, okupuotoje Tėvynėje, nuo Atlanto vandenyno vėjai atpučia drėgno, šalto oro. Todėl net ir pats mažiausias, trapiausias augalėlis nors truputį priartina namus.

Šiandien Azizo pasiryžimas nepasiduoti yra toks pat tvirtas kaip ir prieš pusšimtį metų – 1979-aisiais, kai jis nusprendė gyventi oriai. Būtent taip ir gyvena.

Didelės kojos, didis gyvenimas.

Data: 2025 m. sausio 23 d.

Fotografija: Andrius Mažeika