Šis pagalvę primenantis maišas – tai smėlio laikrodis, nusprendžiantis, kiek laiko tu turi iki tol, kol atsukusi kraną išgirsi tik liūdną jo kostelėjimą. Nuo šio maišo priklauso, kada turėsi savo vaikams paaiškinti, jog vandens prausimuisi nebėra. Būtent nuo jo priklauso, kada turėsi eiti pas kaimynę prašydama jos vandens. Jeigu ši dar jo turi.
Vasarą, kai temperatūra siekia ir +58° C, šis maišas dažnai subliūkšta per greitai. Vienintelė priežastis, kodėl tuomet dar išlieki gyva, yra unikali gamtos dovana žmogui – prakaitas. Prakaitas, kurio nusiplauti negalėsi dar gerą mėnesį. Prakaitas, nuo kurio ilgainiui ims graužti odą, atsiras egzema ir versis žaizdos.
Šie maišai – bene svarbiausias gyvenimo sacharavių stovyklose elementas. Juos nereguliariai užpildo JT pabėgėlių agentūros (angl. sutr. UNHCR) sunkvežimiai ir ES finansuojami siurbliai. Reguliariai to padaryti negali, nes net ir itin minimaliems poreikiams reikalingas jo kiekis viršija turimus išteklius.
Šis maišas užtikrina, kad sacharaviai negalės nei mirti, nei normaliai gyventi.
Tuo tarpu Marokas, naudodamas vogtą okupuotos sacharavių tėvynės Vakarų Sacharos vandenį, dykumoje augina pomidorus ir juos sėkmingai eksportuoja į mūsų prekybos centrus.
Kiti įrašai
Įkvėpti
Rašau iš ligos patalo. Galų gale visur aplink choru girdėtas kosulys prisivijo…
Kolonializmas prie arbatos
Šiandien saulę išlydėjome tremtinių stovyklos užriby, kopose, kur dulkėto…
Apie beribį laiką
Mėnesis – daug. Taip atrodė prieš čia atvykstant. Laikrodis tas pats, dienoj…