Apie beribį laiką

Mėnesis – daug. Taip atrodė prieš čia atvykstant. Laikrodis tas pats, dienoj valandų tiek pat, o šioje ir minučių, bet laikas, ir tas, čia – Sacharos gilumoje – yra kitoks.

Vakar dienos misija – atsispausdinti vieną lapą. Tam reikėjo nuvažiuoti į administracinės sostinės funkciją atliekančią stovyklą, pavadintą Rabouni. Ši – už gero pusvalandžio kelio automobiliu. Vairuotojas vėlavo, tad vėlavome ir mes.

Nuvykę ten, į Rabouni esantį valstybinį Vakarų Sacharos archyvą, porą valandų „pasiurbėme“ gero interneto, kurio dėka man pavyko pasidaryti tiek darbų, kiek Smaroje – didžiausioje iš penkių tremtinių stovyklų, kurią mėnesį laiko vadinau namais – būtų užtrukę bent dvi dienas, bet greičiausiai būtų nepavykę išvis. Atsakęs į visus neatidėliotinus el. laiškus, sėdausi vykdyti misiją „lapo spausdinimas“. Nepavyko. Spausdintuvas yra, bet nebeveikia.

Misijos neįvykdę, pajudėjome atgal, namolio. Tačiau privažiavęs Rabouni stovyklos kraštą vairuotojas netikėtai sustojo. Man buvo paaiškinta, kad mums besibaigią degalai. Sustojome taksi stotelėje, o mūsų vairuotojas išlipo iš automobilio apklausti kolegų vairuotojų, ar šie neturintys atliekamų degalų. Ne. Tai reiškia, kad jis turėsiąs važiuoti penkiasdešimt kilometrų iki artimiausio Alžyro miesto, o mūsų parvežti namo į Smarą negalįs.
Suradę mažytį pavėsio gabalėlį laukiame, kol mus pasiims bendrakeleivės brolis ir parveš atgal į Smarą. Taksi vairuotojas solidariai laukia su mumis kartu.

Grįžtame namo nieko nepešę, užtrukę didesnę pusę dienos.

Europiečio kepurę palikau Europoj, tad nei stresuoju dėl to, nei nervinuosi. Atsiduodu natūraliai tėkmei ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip dalykai išsispręs. Taip ir būna. Sacharaviai tą natūralią tėkmę vadina Alachu (arabiškai – Dievas). Mes gi bet kokia kaina bandome sukontroliuoti tai, kas ne mūsų valioje.

Pamenu, kaip apie šį kitonišką laiko tėkmės pojūtį pirmąkart skaičiau žymaus lenkų reporterio Ryszardo Kapuścińskio knygoje „Saulės šešėlis“ (lenk. Heban). Joje jis rašo, kaip kai kuriose Afrikos vietovėse vietiniai žmonės visiškai kitaip jaučia laiką ir dėl to gali ramių ramiausiai prarymoti valandų valandas laukdami autobuso visiškai nesijausdami taip, kaip jaustumėmės mes – pikti, suirzę ir pilni streso, kad beskrolinant neduokdie pasibaigs dar ir telefono baterija. Žurnalas „The Economist“ irgi vystė tą pačią mintį, tik labiau iš mokslinės perspektyvos. Išvada panaši – kuo labiau laiką skaičiuojame, tuo mažiau jaučiamės jo turį.

Pagrindinėje nuotraukoje – vyras tremtinių stovyklos užribyje, kurį žymi gynybinis smėlio barjeras. Pamatęs jį pagalvojau, kad vyras kažko ieško, bet labiau tikėtina, kad jis tiesiog būna. Nes laikas – beribis.

Fotografija: Andrius Mažeika