Įkvėpti

Rašau iš ligos patalo. Galų gale visur aplink choru girdėtas kosulys prisivijo ir mane. Kosčiu gabalais, kurie sudaryti iš smėlio ir mėlynų, aitrių benzino dūmų.

Kosėdamas svajoju apie gurkšnį šlapio, lietumi permirkusio žieminio lietuviško oro. Varvantį, šaltą, gaivų, gaivinantį ir gydantį.

Pamenu pirmąją dieną čia, kai mus, vos pabudusius po trijų valandų miego, kolega išsivedė aprodyti stovyklos. Eidamas pro apokaliptinį stovyklos peizažą nevalingai ėmiau įsivaizduoti mus supančio nieko begalybę. Nemigos ir ilgos kelionės – kelionė į čia truko maždaug parą – išvargintu kūnu pabandžiau giliai įkvėpti. Nepavyko. Dar kartą. Ir vėl ne. Beveik patyriau savo pirmąjį panikos priepuolį. Supratau, kad mažiausiai visą mėnesį normaliai neįkvėpsiu.

Praėjo jau 26 dienos. Per jas suvokiau, kad aplink mane – toli gražu ne niekas, o žemė, kurioje šie žmonės sugeba ne tik išgyventi, bet ir gyventi. Kurie dėl šio iš pažiūros nieko aukoja viską.

Supratau ir kodėl visi nuolat dengiasi skraistėmis veidus: ne tik nuo negailestingos saulės, bet ir nuostabiai šviesą laužiančių dulkių, kurios čia nuolat dengia stovyklą ir saulei leidžiantis ją užkloja dūmų migla. Kiekvienas pravažiavęs automobilis, kiekvienas stipresnis vėjo gūsis…

Blogiau nei dešimt automobilių ar vėjo audra yra vienas „kelių erelis“. Jie – tarptautinė organizacija ir čia veikia kuo puikiausiai. Važiuodamas „kietai“ bando padaryti įspūdį merginoms ir kitiems organizacijos nariams. Didžiausią įspūdį, deja, padaro visų mūsų plaučiams – visi dūstam ir kostim. Kosti čia vaikai, kosti ir suaugusieji, nekosti tik kartono gabalus rupšnojančios ožkos.

Galvoje vis zyzia mintis, kad tai laikina – ateis lietus ar kitas metų laikas, ir visos tos dulkės pasibaigs. Deja. Lietus į Sacharą reguliariai sugrįžta tik kas 20 tūkstančių metų, o neprognozuojamos liūtys – kas keletą. Vasarą jau lijo, tad kitas lietus gali įvykti ir už dešimtmečio.

Metų laikas pasikeis – vasarą nakties temperatūra „nukris“ iki +40° C, o apie dienos geriau nė negalvot – saulėje viršija ir +60° C. Dulkių tik padaugės.

„Bet taigi tie [skaityk – laukiniai] prie viso to juk pripratę?“, – gali reikšmingu tonu greit kostelt koks mūsų ekspertėlis. Pasirodo, ne – klimato krizė čia jaučiama jau dabar. Pasirodo, ne – Maroko okupuotoje Sacharos dalyje, iš kurios jie buvo priversti bėgti, temperatūra daug žemesnė, ten daug vėsiau ir augmenijos nepalyginamai daugiau.

Mintis, kad visa tai laikina, manęs ir toliau neapleidžia. Nes taip ir yra – man čia yra laikinas „išbandymas“. Pakosėsiu, pakarščiuosiu, pamojuosiu išrinktojo pasu pareigūnams prieš nosį ir tuoj vėl keiksnosiu pernelyg šlapią savo tėvynės orą.

Tačiau laikina tai anaiptol ne visiems, pasais mojuoti gali toli gražu ne visi. Džiaukimės, kad galim, ir kartu supraskim, kad dauguma negali. Naudokimės tuo kaip atsitiktine dovana, o ne neva Dievo suteikta teise.

**

Nuotraukose matote tipinį vaizdą. Tikroji Sachara – tai ne romantiška smėlio kopų begalybė. Iš tiesų smėlio kopos sudaro mažiau nei 20 proc. Sacharos teritorijos. Didžioji dalis dykumos – tai žvyras, uolienos, smėlis ir plastiko šiukšlės.

Būtent šiukšlės, tikėtina, neužilgo užims daugiau teritorijos nei kopos. Ir tikrai ne dėl to, kad pietiečiai šiukšliukai, ypač lyginant su mumis, išdidžiais europiniais rūšiuotojais. Bet apie tai – kuriam kitam įraše. Einu dar pakosėt.

Data: 2025 m. sausio 28 d.

Fotografija: Andrius Mažeika