Kaip žydi ašaros

Kas dvidešimt tūkstančių metų Sachara virsta žalia savana. Vėl atsiranda, atgyja prapuolę ežerai ir pradingusios upės.

Kas kelerius metus koks vienas keistuolis lietaus debesis nuklysta per toli į rytus nuo savo Atlanto vandenyno brolių ir vienas pats sau rauda virš saulės išdeginto dykumos kraštovaizdžio.

Ir šį rugpjūtį jis raudojo. Verkė taip smarkiai, kad sukėlė potvynį Dachloje (labiausiai į pietus nutolusioje sacharavių stovykloje).

Prabėgus pusei metų, tos jo ašaros dykumoje tebežydi. It medus jos vilioja Sacharos gyventojus iš dulkinų jų stovyklų į atvirus horizontus, į senąjį klajoklinį gyvenimo būdą.

Su savimi jie pasiima savo ožkų bandą, palapines bei kitus reikmenis ir išvyksta ieškoti šių žalių plotelių dykyne vilnijančioje smėlio jūroje. Išvyksta vėl miegoti po žvaigždžių antklode.

Kaip darė prieš tai, kai iš jų buvo atimti jų namai. Kaip darė tuomet, kai tuo smėliu po kojomis vaikščiojo jų protėviai.

Data: 2025 m. sausio 30 d.

Fotografija: Andrius Mažeika