Kastro. Kiek civilizacijos yra per daug?

Per mėnesį, kurį praleidau čia, Vakarų Sacharos tremtinių stovyklose Alžyre, sutikau keletą vienas už kitą stipresnių ir savo pavyzdžiu įkvepiančių žmonių. Dešimtmečius Maroko kalėjimo vienutėje praleidęs partizanas. Kojos netekęs, ją protezu pakeitęs, septyniskart sužeistas laisvės kovotojas, vienas per dykumą nuėjęs 750 kilometrų. Puikiai tik kairiąja ranka džipą vairuojantis minų aukų asociacijos prezidentas, kurio abi kojas ir dešinę ranką pasiglemžė Maroko padėta mina. Sumud (arab. k. tvirtybė) čia tvyro ore.

Noriu jus supažindinti su žmogumi, kuris save vadina Kastro ir savo darbo kabinete yra išdidžiai pasikabinęs Če Gevaros portretą – matyt, ne be reikalo.

Jam visi sakė, kad jis išprotėjęs, kad tai neįmanoma. Įtikinėjo, kad pasirūpinti protinę ar psichinę negalią turinčiais vaikais ir suaugusiais yra neįmanoma, kad negalima jų integruoti į visuomenę. O jei ir galima, tai tikrai ne čia, tremtinių stovykloje, kur vien išgyventi šią dieną dažnai yra iššūkis.

Ganydamas ožkas, Kastro sau dar vaikystėje nusistatė kasdienį tikslą – išmokti po 30 ispanų kalbos žodžių per dieną. Dabar jis puikiai kalba ispaniškai. Tokį pat tikslą užsibrėžė ir siekdamas padėti žmonėms su vystymosi ar įgimta negalia. Pradėjo nuo mažyčio kambarėlio, o dabar jau turi pilną centrą su valgykla, gydytojo kabinetu, vaistine, klasėmis ir bendra poilsio ir šokių erdve.

Tai, kas buvo neva neįmanoma, jau daugiau nei du dešimtmečius teikia kasdienį džiaugsmą dešimtims vaikų ir suaugusiųjų bei palengvina ir taip sudėtingą kasdienybę jų šeimoms.

Tai, kas buvo neįmanoma, dabar įkvepia tiek jaunus, tiek ir vyresnius sacharavius nepasiduoti, atrodo, beviltiškai tremtinio daliai ir ne tik išgyventi, bet gyventi kiek įmanoma oriau, nepasiduodant okupanto siekiui juos palaužti.

Vizito pabaigoje Kastro manęs paprašė pasirašyti svečių knygoje. Ilgai žiūrėjau į priešais mane esantį tuščią lapą, stengdamasis sugalvoti, ką gi parašyti, kas sugebėtų aprėpti visus tuo metu mane užplūdusius jausmus. Matydamas spindėte spindintį Kastro veidą, komedijos aktoriui prilygstantį gyvumą ir akyse žibančią stiprybę ir charakterį, niekaip negalėjau atsikratyti liūdnų minčių apie mus, „civilizuotus“ ir „išsivysčiusius“. O gal tiksliau – persivysčiusius?

Kas gi, po velnių, su mumis negerai? Kodėl leidžiame žemiausiems žmogaus pradams – egoizmui ir narcisizmui – būti garbinamiems ir aukštinamiems? Kodėl per visą tą mus užvaldantį pyktį ir neapykantą nebesugebame dalintis meile vienas kitam? Kodėl kaimynas per ketverius metus kaimynystės man nesugebėjo pasakyti „laba diena“? Klausimų daug, o atsakymų į juos čia, Sacharoje, netrūksta.

Labdaros iš Vakarų gautą medinį pagaliuką, skirtą gerklės uždegimui nustatyti, Kastro laužia į du – kad užtektų dviem vaikams. O šypsena, energija ir meile kompensuoja už tuos pagaliukus, kurių trūksta.

Nes gydo ne daiktai ir ne technika. Nes įkvepia ne elonai, geitsai ar kiti, rėkiantys garsiausiai, o tie, kurie tyliai kuria ir gydo mūsų sergančią žemę, gydo mus.

Gydo, nes dalijasi. Gydo, nes aukojasi. Gydo, nes myli ir save, ir kitus.

Kiek civilizacijos yra per daug?

Fotografija: Andrius Mažeika