Laisvė turėti vaikystę

Vaikštant po sacharavių tremtinių stovyklas, be „Mad Max“ filmą primenančios aplinkos pirmiausiai į akį krenta vaikai.

Jų gyvybingumas labai ryškiai kontrastuoja su aplink tvyrančiu post-apokaliptiniu peizažu – automobilių dalys, plastiko šiukšlės, smėlis, akmenys ir statybinių medžiagų likučiai, užpildantys tarpus tarp cemento blokų ar molio namelių. Kai kurios sacharavių šeimos vis dar gyvena tradicinėse palapinėse, kurios savo lenktomis formomis sušvelnina aštrius peizažo kampus.

Būtent vaikai čia taip patraukia dėmesį ir dėl to, kad sacharavių gyvenimas vyksta namuose, nes dieną – net ir žiemą – saulė lauke būti tiesiog per intensyvi, o automobilių sukeltų dulkių kiekis toks, kad pradedi dusti ir kosėti. Suaugusieji glaudžiasi namų pavėsyje, nes medžių čia nėra. Visoje dešimtis tūkstančių gyventojų (o gal netgi daugiau) turinčioje stovykloje medžius galima suskaičiuoti ant visų keturių galūnių pirštų. O vaikai čia – visur.

O galbūt vaikai čia taip „užkliūna“ dėl to, kad pas mus Lietuvoje jų galima sakyti nėra. Man augant kiemai po pamokų knibždėte knibždėdavo nuo vaikų klegesio. Kur gi jie pradingo? Klega virtualiuose „kiemuose“ ar yra nuo mažumės verčiami pasiruošti būti konkurencingais kapitalizmo dalyviais, transportuojami nuo būrelio iki būrelio?

Čia stovykloje – anaiptol ne vaikų (ar apskritai žmonių) rojus. O vasarą, temperatūrai siekiant ir +58C – absoliutus pragaras. Bet vis tik atrodo, kad kertinės tiesos apie šeimą, šeimos ir giminių santykius ir tai, ko reikia laimingai vaikystei čia dar nepamirštos.

Laisvė žaisti, atrasti, susižeisti, socializuotis, įsivaizduoti ir susikurti žaislus.

Galimybė būti mylimam ir prižiūrimam ne tik savo tėvų ar apmokamų darbuotojų, bet giminių, kaimynų ir praeivių. Sacharavių kultūroje viešai rodyti meilę ir lipšnumą savo vaikams nepriimta. Tą jie daro namuose. O viešumoje taip skatina aplinkinius, kad šie apipiltų jų vaikus bučiniais, meile ir šypsenomis.

Laisvė turėti tikrą vaikystę.

Fotografija: Andrius Mažeika