Ispanijos kolonija
Vakarų Sachara – tai regionas Šiaurės Vakarų Afrikoje, turintis gausių gamtos išteklių (ypač fosfatų) ir strategiškai svarbią pakrantę. Nuo XIX a. pabaigos teritoriją kolonizavo Ispanija, kuri oficialiai ją pavadino Ispanijos Sachara. Šiuo laikotarpiu vietiniai gyventojai, daugiausia sahravai – klajoklių berberų tautos palikuonys – pradėjo priešintis kolonijinei valdžiai, ypač XX a. viduryje, kai vis daugiau Afrikos šalių pradėjo siekti nepriklausomybės.
Slaptas padalijimo paktas
Septintajame dešimtmetyje, JT pradėjo spausti Ispaniją atsisakyti kolonijų. 1975 m. Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) paskelbė, kad nors Marokas ir Mauritanija turi istorinių ryšių su regionu, saharavių tauta turi teisę į apsisprendimą. Tačiau Marokas šio sprendimo nepaisė – tais pačiais metais organizavo vadinamąjį Žaliąjį žygį (sacharaviai jį vadina Juoduoju žygiu), kurio metu apie 350 000 Maroko civilių įžengė į Vakarų Sacharą, norėdami simboliškai „susigrąžinti“ šią teritoriją.
Netrukus po to Ispanija pasirašė slaptą Madrido susitarimą, pagal kurį pasitraukė iš Vakarų Sacharos, padalindama ją tarp Maroko ir Mauritanijos.
Tai padarė neatsižvelgdama į vietinių gyventojų valią.
Karas su Maroku ir Mauritanija (1975–1991)
1973 m. buvo įkurtas POLISARIO frontas – saharavių išsilaisvinimo judėjimas, siekiantis nepriklausomybės. Po Ispanijos pasitraukimo POLISARIO paskelbė Sahrawi Arabų Demokratinę Respubliką (SADR) ir pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš tiek Maroką, tiek Mauritaniją. 1979 m. Mauritanija atsisakė savo pretenzijų į teritoriją, tačiau Marokas užėmė jos atsisakytą dalį.
Po dešimtmečius trukusio karo, 1991 m., tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, buvo sudarytas paliaubų susitarimas. Pagal jį buvo pažadėtas referendumas dėl nepriklausomybės, tačiau jis iki šiol neįvyko, nes JT saugumo tarybos rezoliucijas pakartotinai vetuoja Maroko sąjungininkės.
Padalijimas ir referendumo blokavimas (1991–2020)
Po paliaubų Vakarų Sachara faktiškai padalyta į dvi dalis. Marokas kontroliuoja apie 80% teritorijos, įskaitant didžiuosius miestus (pvz., El Aaiún), o POLISARIO – dykumų regionus į rytus nuo 2720 km ilgio okupacinės sienos, kurią Marokas pastatė su JAV ir Izraelio pagalba. Šimtai tūkstančių saharavių gyvena tremtinių stovyklose Alžyre.
Per šį laikotarpį JT misija MINURSO (United Nations Mission for the Referendum in Western Sahara) turėjo prižiūrėti taikos procesą ir organizuoti referendumą, bet tam trukdo Maroko nenoras leisti referendumui įvykti.
Dabartinė padėtis (2020–2025)
2020 m. lapkritį POLISARIO paskelbė, kad paliaubos žlugo po Maroko karinių veiksmų prie Guerguerat perėjos pietuose. Nuo to laiko įtampa vėl išaugo, o POLISARIO pareiškė atnaujinantis ginkluotą pasipriešinimą.
Tuo tarpu Marokas stiprina savo pozicijas tarptautinėje arenoje. 2020 m. JAV, vadovaujamos Donaldo Trumpo, pripažino Maroko suverenitetą Vakarų Sacharoje mainais į diplomatinių santykių atkūrimą su Izraeliu. Kitos šalys (įskaitant Europos Sąjungą) laikosi neutralumo arba palaiko JT procesą.
SADR šiandien pripažįsta 46 šalys ir ji yra Afrikos Sąjungos narė, tačiau dauguma pasaulio valstybių laikosi pozicijos, jog teritorijos statusas turi būti nustatytas laisvu apsisprendimu, pagal JT principus. Tą pakartotinai blokuoja Marokas ir jo sąjungininkės JT saugumo taryboje.
Vakarų Sachara yra paskutinė likusi kolonija Afrikoje ir didžiausia kolonija pasaulyje.
