Kolonializmas prie arbatos

Šiandien saulę išlydėjome tremtinių stovyklos užriby, kopose, kur dulkėto stovyklų peizažo išvarginto žvilgsnio nestabdo ničniekas. Tolumoje žiba kitų stovyklų ir Tindufo, artimiausio Alžyro miesto, žiburiai, o mus ir visa aplink užkloja beribė žvaigždžių skraistė.

Sumerkę pėdas į smėlį laukiam kol prisirps pirmieji sacharavių arbatos puodeliai ir oro nebegaunančiais nuo juoko plaučiais žvengiam.

Žvengiam, nes taip nejuokinga, kad visa, kas belieka yra juoktis. Bežarstydamas kojomis smėlį prisimenu, kad ir tąjį iš sacharavių Marokas vagia ir veža svetur. Pasitikslinu, ar tikrai. „Tuoj ir mūsų kakučius vogs” atšovė ir pratrūko kvatotis. Taip, pasirodo būtent vogtu Vakarų Sacharos smėliu bėgioja saulės ištroškę balti lietuvių turistų pirščiukai Kanarų paplūdimiuose.

Išsijuokę perėjome prie kitų temų. Papasakojau apie akademikais vadinamų mano tautiečių straipsnius, kuriuose šie porina apie per didelę Europos toleranciją „kitokiems”. Gautos lavinos europietiško rasizmo, kurį patyrė sacharietė pas kurios šeimą gyvenu, pavyzdžių čia tikrai visų nesudėsiu. Ir čia būtų tik jos vienos…

Paminėsiu tik patį pirmąjį. Pirmąkart atvykusi į „tolerantiškąją” Europą ji Paryžiaus oro uoste dvi valandas buvo tardoma ir galiausiai išrengta visiškai nuoga. Nes ji – didžiulė grėsmė. „Sveika atvykus!” jai tarė tolerantiškoji Europa. Kiti pavyzdžiai, deja, ne ką prastesni.

Pasijuokę iš tolerancijos, toliau dalindamiesi istorijomis išgėrėme du likusius arbatos puodelius. Tradicinė sacharavių arbatos ceremonija susideda iš trijų. Jie sako, kad pirmasis – kartus kaip gyvenimas, antrasis – saldus kaip meilė, o trečiasis – švelnus kaip mirtis.

Baigę, pradėjome biriu kopų smėliu klampoti žemyn link automobilio. Besileisdama jos mama – jai per šešiasdešimt – susvirduliavusi nukrito ir nusprendė likusią kopą įveikti kvatodama ir šliuoždama adjalu kaip rogutėmis.

Tai tiek čia tos moterų nelaisvės.
Tai tiek Europoje tos tolerancijos.